Daugelis pakankamai tiksliai įsivaizduoja, kaip atrodo psichologo konsultacija. Sėdi du žmonės ant patogių krėslų vienas priešais kitą. Vienas žmogus pasakoja savo problemas, o kitas – psichologas –  atidžiai klauso ir paskui protingai pataria. Praktiškai taip ir yra, tik paskutinė dalis dažniausiai yra kiek kitokia – ne pataria, o padeda pacientui pačiam surasti sprendimus. Toks vaizdas žmonėms pažįstamas iš pasakojimų, skaitytų istorijų ar matytų filmų. Beje, kalbant apie filmus – jei norite susidaryti tikresnį vaizdą apie psichoterapinį darbą, rekomenduoju užmiršti scenas iš įvairių matytų filmų, ir pasižiūrėti In Treatment. Kol kas nesu matęs nieko tiksliau ir įdomiau atspindinčio psichoterapinių konsultacijų realybę.

Kai žmonių klausiu, kaip jie įsivaizduoja grupinę psichoterapiją, dažniausia išgirstu atsakymą apie anoniminių alkoholikų grupę. Maždaug taip, kaip jos atrodo filmuose – didelė grupė žmonių (neretai keistų), kartais kažkodėl susikibusių rankomis, ir vienas iš jų pasakoja: „Aš esu Jonas ir esu alkoholikas“.

Niekada nebuvau anoniminių alkoholikų grupėje, tad negaliu tiksliai žinoti, kiek šis vaizdas yra arti ar toli nuo realybės. Kiek žinau teoriškai, tai kažkas panašaus, tik žmonės visai nebūtinai keistai atrodantys ir nebūtinai susikibę rankomis. Nors čia jau atskira tema, negaliu nepridurti, kad mano nuomone ir turimomis žiniomis – anoniminiai alkoholikai yra didelis gėris. Sakau tai remdamasis ta patirtimi, kurią turiu iš bendravimo su šias savipagalbos grupes lankiusių žmonių bei iš savo profesinių žinių. Tai vienas iš geriausių pagalbos būdų sprendžiant priklausomybės nuo alkoholio problemą.

Kalbant apie grupinę psichoterapiją, prieš tai nupasakotas vaizdelis, labai gerai atspindi žmonių baimes susijusias su šia psichoterapijos forma. „Grupėje turbūt sutiksiu daug keistų žmonių – nenoriu būti tarp tokių“. „Reikės pasakoti tai, ko niekam nenoriu sakyti, dėl ko jaučiu didelę gėdą“. Na, o nuo minties, kad reikės susikibti rankomis su tais nepažįstamais ir būtinai keistais žmonėmis apskritai šaltas prakaitas pila – „nenoriu tapti jų dalimi“.

Tačiau, kaip kad dažnai būna, šios baimės nelabai pagrįstos. Mintyse greitai peržvelgiau visas psichoterapines grupes, kurias vedžiau, ar kuriose dalyvavau. Keistų žmonių procentas tikrai ne didesnis nei visur kitur. Nepamenu nė vienos grupės, kur būtų susikabinę rankomis. Na, ir atsiveria žmonės ir pradeda pasakoti apie labai asmeniškus išgyvenimus dažniausiai ne per pirmą susitikimą, o tada, kai vienas kitą geriau pažįsta ir pradeda pasitikėti.

Dar žmonės galvoja, kad kalbėjimas grupėje apie savo sunkumus ar kitų problemų klausymas, nelabai jiems gali kuo padėti. Ir labai klysta. Sunku sugalvoti problemą, kuri yra izoliuota nuo mūsų santykių su kitu žmogumi.

Pavyzdžiui kenčia žmogus nuo depresijos. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas gerai – ir šeimoje, ir darbe, o vis tiek liūdna, niekas neįdomu ir nieko nesinori. Draugai guodžia – nepadeda. Gydytojas greičiausiai pasiūlytų vaistų – nenori. Besiaiškinant depresijos priežastis, aiškėja, kad žmogus labai nuolankus – dažnai neišdrįsta pasakyti „ne“, todėl daug laiko praleidžia gyvendamas taip, kaip iš tikrųjų nenori. Darbe krauna darbus visi kas netingi, draugai įtraukia į savo planus, kurie visai ne prie širdies, žmona nepatenkinta, kad vyras kažkoks visą laiką be nuomonės. Kaip nebus liūdna?..

Anksčiau ar vėliau ir grupėje susiklostys situacija, kurioje ši problema pasireikš gyvai – gal ir norėsis pasakyti kam nors „ne“, bet bus „nepatogu“, nedrąsu, nesinorės ko nors įžeisti. Labai gerai. Dabar mes galėsime ne išgirsti pasakojimą apie problemą, bet ir patys ją pamatyti bei pajausti. Tikriausiai iš visos grupės bus vienas ar keli žmonės, kuriems sunkiausia pasakyti „ne“. Kas jie tokie? Ir kodėl Tau būtent prieš juos sunkiausia atsilaikyti? Būtinai atsiras grupėje vienas ar keli, kuriuos pradės erzinti Tavo nuolankumas. Argi neįdomu tiesiai šviesiai išgirsti, kodėl juos tai erzina? Ar ne panašiai jaučiasi žmona? Gerai dirbančioje grupėje, tokie atviri pokalbiai apie tai, kas vyksta, ir yra labiausiai padedanti, terapinė dalis. Išgirdęs netikėtą, tačiau nuoširdų atsiliepimą apie savo elgesį, ypač pasakytą nešališko žmogaus ir ne kofliktinėje situacijoje, žmogus gauna vertingą dovaną, galinčią tapti raktu į įvairių problemų sprendimą. Grupėje tokių dovanų daug. Ir čia visuomet verda tikras gyvenimas – tuo man grupės ir patinka.

Dr. Clarissa Pinkola Estés knyga „Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose“ susidomėjau tuomet, kai išgirdau, jog ją labai verta perskaityti visoms merginoms ir moterims. Sudomino ir tai, kad ši knyga galėtų padėti geriau suprasti, kaip per mitus ir pasakas atsiskleidžia Moters archetipas, kurį autorė vadina „Laukinės Moters archetipu“.

Čia pristatysiu įvadines šios knygos mintis. Ir jei jos užkabins (merginas, moteris ar vyrus, norinčius geriau suprasti moters gelminius patyrimus), kviečiu šią knygą susirasti ir perskaityt. Tuo pačiu linkiu nusiteikti, kad tam prireiks nemažai laiko – knyga įtraukia, ją skaitant negali tiesiog „prabėgti paviršiumi“.

Kaip suprasti archetipo sąvoką?
Pradžiai kiek nuklysiu trumpai įžangai apie pačią archetipo sąvoką. Šios sąvokos autorius C. G. Jungas archetipais vadina įgimtas idėjų galimybes, kurios yra ne individualios, bet universalios, bendros visiems. Archetipo sąvoka yra labai susijusi su C. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės idėja – ji reiškia tai, kad psichikoje egzistuoja tam tikros formos, kurios yra visur ir visada. Pasak autoriaus, mitologiniuose tyrinėjimuose šios formos vadinamos „motyvais“, lyginamojoje religijoje – „vaizduotės kategorijomis“; jos taip pat gali būti vadinamos „kolektyvinėmis reprezentacijomis“, „elementariosiomis“ arba „pirmykštėmis mintimis“. Kolektyvinė pasąmonė yra psichikos dalis, kurios turinys niekada nebuvo sąmonėje, nebuvo individualiai įgytas, egzistuoja tik paveldimumo dėka ir yra sudarytas iš archetipų.

Bėgančios su vilkais
Knygos pavadinimas atskleidžia tai, kad Laukinės Moters archetipą dr. Estés visų pirma sieja su vilkais. Kyla klausimas, kodėl Laukinė Moteris bėga būtent su vilkais? Pasak knygos autorės, „ir vieni, ir kiti, būdami tokie pat narsūs ir atkaklūs, priversti patirti panašias kančias ir persekiojimus“ (p.15). Tiek vilkams, tiek sveikoms moterims būdingi aštrūs pojūčiai, žaismingumas ir atsidavimas, smalsumas, pastabumas, stiprybė ir ištvermingumas, taip pat puiki intuicija ir rūpinimasis savo mažyliais, sutuoktiniais ir savo gauja. Jie greitai prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, pasižymi begaline narsa, yra labai ištikimi. Tačiau, pasak autorės, tiek vilkai, tiek moterys buvo be perstojo nepagrįstai kaltinami, vadinami savanaudžiais, nepasotinamais ir klastingais, piktais ir agresyviais, laikomi daug žemesniais ir niekingesniais už savo persekiotojus. Juos persekiojo laukinės gamtos „kultūrintojai“ ir nevaržomos dvasios tramdytojai. Tad vilkai ir moterys panašūs savo istorija, savo likimu. Toks likimas lėmė tai, kad „ilgą laiką prigimtiniai moterų instinktai buvo negailestingai slopinami, varžomi ir niokojami“ (p. 14), tad, pasak autorės, nenuostabu, kad baigia išnykti moters prigimtinės laisvės pojūtis. Ar tai reiškia, kad pirminė moters prigimtis išnyks? Skaitydamas knygą „Bėgančios su vilkais“ vis labiau imi tikėti, kad pirmapradė laukinė moters prigimtis, kad ir kiek niokota bei engta, yra pažįstama kiekvienai moteriai, gyvena kiekvienoje iš jų.

Kaip pažinti Laukinės Moters archetipą?
Pasak autorės, jei norime pažinti moters sielos gelmes, turime „žengti ten, kur veda laukinė, pirmapradė ir instinktyvioji mūsų esybės dalis“ (p. 18). Tačiau tradicinė psichologija mažai ką gali pasakyti apie giluminius, moteriai svarbius dalykus. Laukinę, pirmapradę ir instinktyviąją moters esybės dalį sunku paaiškinti bandant ją įsprausti į tikslų intelektualinį modelį, tai tik dar labiau suardo, apriboja moters pirmapradės dalies esmę. Pasak dr. Estés, reikia pasitelkti pasakų, mitų ir legendų perduodamas žinias. Šie pasakojimai gali nuvesti į moters sielos gelmes ir savęs pažinimą.

Kaip teigia autorė, žodžiai laukinė ir moteris leidžia „ištarti stebuklingus žodžius, it užburtas raktas atveriančius kelią eiti toliau“ (p. 18); kokiai kultūrai bepriklausytų moteris, ji intuityviai suvokia šių žodžių prasmę. Šie žodžiai moteriai sukelia prisiminimus apie giminystę su pirmapradžiu moteriškumu, kuriame slypi tikroji moters prigimties esmė. Pasak autorės, kartais moterys pajunta savo laukinės prigimties šauksmą nėštumo laikotarpiu arba žindydamos kūdikį, klausydamos muzikos, pajutusios mistinį kūrybos įkvėpimą ar kitų ypatingų potyrių metu. Suartėjusios su pirmaprade savo prigimtimi moterys įgyja vidinę laukinę mokytoją, kuri jas saugo ir rūpinasi jų vidiniu bei išoriniu gyvenimu. „Ji moko apsibrėžti savo teritoriją, rasti savo gaują, drąsiai ir užtikrintai naudotis savo kūnu ir juo didžiuotis, (…) ji pratina savarankiškai veikti ir kalbėti savo vardu, būti budrioms ir dėmesingoms, vadovautis įgimtomis moteriškomis savybėmis – intuicija ir juslėmis, paklusti natūraliems savo ciklams; rasti savo vietą gyvenime, ir oriai jame įsitvirtinti, žinoti savo vertę ir būti kiek galima sąmojingesnėms“ (p. 26). Žodžiai laukinė moteris nurodo natūralų gyvenimo būdą, apibūdina ir suasmenina moteris palaikančią jėgą, be kurios jos negalėtų gyventi.

Laukinės Moters archetipą būtų galima pavadinti ir kitais žodžiais: instinktyviąja prigimtimi, natūraliąją siela, pirmaprade, pamatine moters prigimtimi, išskirtine, būdingiausiąja, esmine, išmintingąja ar supratingąja jos dalimi ar daugybe kitų panašių vardų. Pasak autorės, pasąmonėje ji yra bevardė, nes yra begalinė, tačiau ją vadiname daugybe skirtingų vardų, nes stengiamės ją sulaikyti, kuriame savyje jai reikalingą minties ir jausmų erdvę. Ir nors Laukinės Moters archetipo simbolinės išraiškos ar ciklai gali keistis, jos esmė lieka ta pati – „ji nekintama ir nepriklauso nei nuo kultūros, nei nuo epochos, nei nuo politinės santvarkos. (…) tai pirmapradis moters prototipas“ (p. 23). Laukinė Moteris – tai viso moteriškumo šaltinis.

Pasak dr. Estés, ieškoti apčiuopiamų Laukinės Moters archetipo egzistavimo įrodymų yra tas pats, kaip reikalauti įrodymų, kad egzistuoja siela. Įrodymas yra tai, kaip moteris jaučiasi su ja ir be jos; susidūrimai su ja sapnuose, apmąstymuose, svajonėse, įkvėpimo akimirkomis. Knygos „Bėgančios su vilkais“ skaitytojas autorė ragina susigrąžinti savo instinktus, savo giliausią dvasinę išmintį. Ir iš tiesų, šis kvietimas yra labai įtikinantis. Įtikinantys yra ir pasakojimai bei jų atskleidžiamos prasmės, per kurias vis labiau atsiskleidžia Laukinės Moters archetipo prasmė.

Knygoje autorė nagrinėja įvairius mitus ir pasakas, kurių didžiąją dalį lengva atpažinti iš vaikystėje girdėtų istorijų, tokių kaip „Mėlynbarzdis“, „Bjaurusis ančiukas“ ar „Mergaitė su degtukais“. O kai kurių istorijų motyvai tik primena tai, kas girdėta, arba nuskamba visai naujai. Tačiau kiekviename pasakojime galima atrasti kažką sava, artima ir iš naujo, galbūt kiek kitaip, išgyventi ankstesnes patirtis bei atrasti naujas.

Estés C.P. Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose. Alma litera, 2005.

Jung C.G. The Archetypes and the Collective Unconscious. The Collected Works of C.G. Jung Vol. 9. Second Edition, 1980.

Neseniai viena klientė, auginanti du paauglius, užsiminė apie knygą, kuri jai patiko ir pravertė: Jesper Juul „Paaugliai: kai auklėjimas nebepadeda”. Per Kalėdinį dovanų pirkimą užmačiau šią knygą parduotuvėje ir susigundžiau nusipirkti.

Įtariu, kad knyga ne vieną mamą ir tėvą gali truputį šokiruoti, o kai kuriuos pedagogus tiesiog papiktinti, tačiau man ji patiko. Netgi labai.

Jesper Juul knygos viršelyje pristatomas kaip „mokytojas, šeimos terapeutas, konfliktų konsultantas, vienas žymiausių ir novatoriškiausių Europos šeimos terapijos specialistas”. Knygoje trumpas „teorinis” įvadas, septyni tėvų laiškai ir Jesper’io atsakymai į juos, pokalbiai su dešimt Vokiečių šeimų, dalyvavusių Jesper’io seminare. Taigi, viskas labai gyva ir atpažįstama: šeimos taisyklės ir jų laikymasis, pagarba (o tiksliau  nepagarba) suaugusiems, alkoholis, seksas, netinkami draugai, kompiuteris, TV, mokslai ir t. t.

Knygoje nuolat kartojama ir akcentuojama, kad paauglius auklėti jau vėlu. Kiek pavyko juos išauklėti iki 10-12 metų amžiaus, tiek pavyko. Geriausia, ką gali toliau padaryti tėvai – tai džiaugtis savo vaikų brendimu bei būti neįkyriais jų pagalbininkais (tačiau tik tuomet, kai to reikia patiems paaugliams). Žinoma, skamba paprastai, bet realybėje to vadovautis labai sunku: „kaip jo neauklėti, jeigu jis neruošia pamokų / sėdi prie interneto / pareina išgėręs ir t. t.?”. Būtent apie tai ir yra ši knyga Ir būtent dėl tokių klausimų psichologų pagalbos dažnai ieško tėvai.

Ir pabaigai keletas man patikusių vietų:

Vaikams įžengus į brendimo laikotarpį pamatome, ką bendromis jėgomis esame sukūrę. Tą ribą pasiekėme kartu – mes, tėvai, prie vairo, vaikai irgi prisidėjo; ir koks rezultatas, ar mes juo patenkinti? Deja, dauguma tėvų tuo momentu nesidžiaugia ir griebiasi auklėjimo paskubomis, stengiasi paskutinėmis minutėmis dar ką nors pataisyti. Tai ne tik siaubinga, bet ir begėdiška. Ir iš to nėra naudos. Tada tėvai klausia – o ko kito griebtis? Juk negalime sėdėti rankas sudėję ir žiūrėti, kaip vaikai daro ką nors mums nepriimtina.

Brendimo laikotarpiu, nuo 12-14 metų , mūsų vaikams reikia iš mūsų tik vieno dalyko: žinoti, kad pasaulyje yra bent vienas ar du žmonės tikrai tikintys, kad esu geras. Štai ko jiems reikia.

Tradiciškai tarp tėvų ir vaikų nebūna labai daug dialogų. Būna tėvų, kurie nuolat klausinėja, kaip ten buvo darželyje, mokykloje ir t. t. Iki 7-8 metų vaikai į tuos klausimus atsakinėja ilgais pasakojimais su daugybe smulkmenų, o paskui pamažu liaujasi. Tada neretai kyla ir sunkumų. Jaunimas nenori nutraukti ryšio, bet nenori ir atsakinėti į klausimus! Nes kas atsakinėja į klausimus, tampa pažeidžiamas. O kas uždavinėja klausimus, tas gali pasislėpti už savo klausimų ir nėra pažeidžiamas. Tėvai, kurių vaikui 15-17 metų, dažnai dejuoja: „Dieve mano, bet juk jei man nevalia klausinėti, tai aš taip nieko ir nesužinosiu. Ką gi man daryti?”. Atsakymas toks: tada reikia šnekėtis. Įsivaizduoti, jog dabar tai ne mano vaikas, o mano gera draugė ar mano vyras. Ką šiandien papasakočiau savo draugei arba vyrui? Ar ką nors patyriau, perskaičiau, kaip man sekėsi per visą dieną? O kai ką nors pasakoji, ką nors formuluoji, savaime liaujiesi vaidinusi motiną, nes imi kalbėti apie save ir savo išgyvenimus. Ir nustoji kartojusi: „Tu, tu, tu…” Atsitinka taip pat kaip kalbant telefonu: kai ragelyje pasigirsta „tu, tu, tu…”, suprask – nebėra ryšio.

Jesper’is skatiną tėvą imtis daugiau atsakomybės už vaikų auklėjimą, nepalikti visko tik žmonai:

Tai reiškia, kad būti jos partneriu ne taip paprasta. Galima perimti truputį krūvio, retkarčiais šį bei tą padaryti, po ketverto valandų grįžti prie savų reikalų ir t. t., visa tai įmanoma. Bet kas kita – imtis visos atsakomybės ir tarti: „Dabar tai darysiu aš, ir darysiu taip, kaip noriu ir kaip įsivaizduoju, o tu, jei turi kokių pastabų, gali apie tai parašyti knygą, ir kai aš išeisiu į pensiją, gal tą knygą ir paskaitysiu.”

Psichoterapijos procesą šia prasme galima palyginti su mokymusi groti nauju instrumentu ar kokio nors kovos meno treniruotėmis – keleto specifinių įgūdžių galima pramokti per kelis užsiėmimus, tačiau visapusiškas pasiruošimas reikalauja ilgo ir kantraus darbo.

Čia taip pat rasite informacijos, kuri gali praversti prieš pradedant konsultacijas.

Karts nuo karto ketiname pasidalinti įspūdžiais apie perskaitytas knygas, matytus filmus, konferencijas, seminarus ar pan. Dėl to, kad įspūdžiais kartais tiesiog norisi pasidalinti. Ir dėl to, kad geriau žinotumėte, ko iš mūsų tikėtis.