Paulius

Neseniai viena klientė, auginanti du paauglius, užsiminė apie knygą, kuri jai patiko ir pravertė: Jesper Juul „Paaugliai: kai auklėjimas nebepadeda”. Per Kalėdinį dovanų pirkimą užmačiau šią knygą parduotuvėje ir susigundžiau nusipirkti.

Įtariu, kad knyga ne vieną mamą ir tėvą gali truputį šokiruoti, o kai kuriuos pedagogus tiesiog papiktinti, tačiau man ji patiko. Netgi labai.

Jesper Juul knygos viršelyje pristatomas kaip „mokytojas, šeimos terapeutas, konfliktų konsultantas, vienas žymiausių ir novatoriškiausių Europos šeimos terapijos specialistas”. Knygoje trumpas „teorinis” įvadas, septyni tėvų laiškai ir Jesper’io atsakymai į juos, pokalbiai su dešimt Vokiečių šeimų, dalyvavusių Jesper’io seminare. Taigi, viskas labai gyva ir atpažįstama: šeimos taisyklės ir jų laikymasis, pagarba (o tiksliau  nepagarba) suaugusiems, alkoholis, seksas, netinkami draugai, kompiuteris, TV, mokslai ir t. t.

Knygoje nuolat kartojama ir akcentuojama, kad paauglius auklėti jau vėlu. Kiek pavyko juos išauklėti iki 10-12 metų amžiaus, tiek pavyko. Geriausia, ką gali toliau padaryti tėvai – tai džiaugtis savo vaikų brendimu bei būti neįkyriais jų pagalbininkais (tačiau tik tuomet, kai to reikia patiems paaugliams). Žinoma, skamba paprastai, bet realybėje to vadovautis labai sunku: „kaip jo neauklėti, jeigu jis neruošia pamokų / sėdi prie interneto / pareina išgėręs ir t. t.?”. Būtent apie tai ir yra ši knyga Ir būtent dėl tokių klausimų psichologų pagalbos dažnai ieško tėvai.

Ir pabaigai keletas man patikusių vietų:

Vaikams įžengus į brendimo laikotarpį pamatome, ką bendromis jėgomis esame sukūrę. Tą ribą pasiekėme kartu – mes, tėvai, prie vairo, vaikai irgi prisidėjo; ir koks rezultatas, ar mes juo patenkinti? Deja, dauguma tėvų tuo momentu nesidžiaugia ir griebiasi auklėjimo paskubomis, stengiasi paskutinėmis minutėmis dar ką nors pataisyti. Tai ne tik siaubinga, bet ir begėdiška. Ir iš to nėra naudos. Tada tėvai klausia – o ko kito griebtis? Juk negalime sėdėti rankas sudėję ir žiūrėti, kaip vaikai daro ką nors mums nepriimtina.

Brendimo laikotarpiu, nuo 12-14 metų , mūsų vaikams reikia iš mūsų tik vieno dalyko: žinoti, kad pasaulyje yra bent vienas ar du žmonės tikrai tikintys, kad esu geras. Štai ko jiems reikia.

Tradiciškai tarp tėvų ir vaikų nebūna labai daug dialogų. Būna tėvų, kurie nuolat klausinėja, kaip ten buvo darželyje, mokykloje ir t. t. Iki 7-8 metų vaikai į tuos klausimus atsakinėja ilgais pasakojimais su daugybe smulkmenų, o paskui pamažu liaujasi. Tada neretai kyla ir sunkumų. Jaunimas nenori nutraukti ryšio, bet nenori ir atsakinėti į klausimus! Nes kas atsakinėja į klausimus, tampa pažeidžiamas. O kas uždavinėja klausimus, tas gali pasislėpti už savo klausimų ir nėra pažeidžiamas. Tėvai, kurių vaikui 15-17 metų, dažnai dejuoja: „Dieve mano, bet juk jei man nevalia klausinėti, tai aš taip nieko ir nesužinosiu. Ką gi man daryti?”. Atsakymas toks: tada reikia šnekėtis. Įsivaizduoti, jog dabar tai ne mano vaikas, o mano gera draugė ar mano vyras. Ką šiandien papasakočiau savo draugei arba vyrui? Ar ką nors patyriau, perskaičiau, kaip man sekėsi per visą dieną? O kai ką nors pasakoji, ką nors formuluoji, savaime liaujiesi vaidinusi motiną, nes imi kalbėti apie save ir savo išgyvenimus. Ir nustoji kartojusi: „Tu, tu, tu…” Atsitinka taip pat kaip kalbant telefonu: kai ragelyje pasigirsta „tu, tu, tu…”, suprask – nebėra ryšio.

Jesper’is skatiną tėvą imtis daugiau atsakomybės už vaikų auklėjimą, nepalikti visko tik žmonai:

Tai reiškia, kad būti jos partneriu ne taip paprasta. Galima perimti truputį krūvio, retkarčiais šį bei tą padaryti, po ketverto valandų grįžti prie savų reikalų ir t. t., visa tai įmanoma. Bet kas kita – imtis visos atsakomybės ir tarti: „Dabar tai darysiu aš, ir darysiu taip, kaip noriu ir kaip įsivaizduoju, o tu, jei turi kokių pastabų, gali apie tai parašyti knygą, ir kai aš išeisiu į pensiją, gal tą knygą ir paskaitysiu.”